Net ir paties įsimintiniausio gyvenimo įvykio įspūdžiai su laiku po truputį blėsta. Ir tik fotografijos yra pajėgios pastaruosius bent trumpam atgaivinti. Žvilgsnis į nuotrauką sugražina mus į praeitį. Galbūt tai vienintelis būdas susipažinti su realybėje niekada nematyta prosenele ar prisiminti, kokią suknelę vilkėjai savo išleistuvių dieną. Prieš kelias dešimtis metų nuotraukos reikalaudavo nemažai pasiruošimo – kiekvienos progos įamžinimui reikėdavo ieškoti žmogaus, turinčio atitinkamą įrangą. Šiandien į fotografo rolę gali įsijausti kone kiekvienas: pradedant brangiais fotoaparatais ir baigiant mobiliaisiais telefonais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl fotografai vis dar sulaukia aibės užsakymų ir prašymų atlikti tą funkciją, kuri, iš pirmo žvilgsnio, pasiduoda kiekvienam neprofesionalui?
Atrodo, kas čia sudėtinga: paliepi pozuojantiesiems sustingti tam tikrame kadre ir tiesiog nuspaudi fotografavimo mygtuką. Jei palygintume rezultatą, kurį gautų profesionalus fotografas ir eilinis mėgėjas, tokių klausimų daugiau nebekiltų. Fotografai, turėdami atitinkamą įrangą, stiprų teorinį pasirengimą, pakankamą patirtį bei, savaime suprantama, aistrą savo darbui bei talentą, gali sukurti tikrą meno kūrinį – nuotrauką, į kurią žvelgiant viskas tarsi atgyja. Fotosesijoms nėra būtinos įspūdingos vietos – juk kadras prie, tarkime, veikiančio ugnikalnio, savaime yra nepakartojamas, tuo tarpu plynas laukas reikalauja kur kas didesnio talento. Geri fotografai iš tiesų stebina: nefotogenišku save laikantis ir visas nuotraukas sugadinantis žmogelis, patekęs į profesionalo rankas, gali tikrai sužibėti. Terminas „profesionalios nuotraukos“ skamba ganėtinai sausai – tarsi nuotrauka asmens dokumentui. Profesionalumą reikėtų vertinti kaip precizišką darbo atlikimą. Nuotraukos jokiu būdu neturi dvelkti dirbtinumu – taip dirba tik „pirmokai“ arba fotografai, dirbantys pagal nuvalkiotus šablonus.
Pomėgis fotografuoti – puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Gaudydami dėmesio vertus kadrus, aplankome įvairius gamtos kampelius, nepopuliarias miesto vietas, susipažįstame su naujais žmonėmis. Visgi reikia skirti griežtą ribą tarp profesionalaus bei mėgėjiško fotografavimo: savo pirmąją išvyką į kalnus galime fotografuoti patys, tačiau vestuvių įamžinimo draugui mėgėjui geriau nepatikėti. Mėgėjai fotografai, lydimi sėkmės, gali užfiksuoti keletą tikrai įspūdingų kadrų, tuo tarpu profesionalai žino, ką daro – jiems nereikia atsitiktinumo, jog darbą atliktų kokybiškai.
Parašykite komentarą